BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie ekologiją.

Kartais aš apsimetu ekologiška. Iš dalies tokia ir esu.

Vairuotojo pažymėjimą turiu jau 5 metus, bet nuosavo automobilio - ne (nors man labai patinka vairuoti). Troleibusais važinėju 5 metus. Taip prisidedu prie mažesnės oro taršos.

Labai mėgstu atsivežtus iš komandiruočių ar šiaip gautus lauktuvių medžiaginius pirkinių maišelius. Parduotuvėse neperku plastikinių maišelių, net atsisakau kai pasiūlo maišą už 1 centą. Jaučiuosi ne tik madinga, bet ir neteršiu gamtos sunkiai yrančiu plastiku.

Labai mane erzina rutuliniai dezodorantai stiklinėje taroje. Pirma, jei pirkdama alų už tarą sumoku 25 centus, tai kokią dezodoranto kainos dalį sudaro jo tara? Be to, pastarųjų niekas nesuperka. Antra, kodėl gamintojas nepagalvojo apie keliaujančius? Pastebėjau, kad stiklinis dezodorantas yra sunkiausias daiktas mano kelioninėje kosmetinėje.

Prisižiūrėjus filmų apie maisto pramonę JAV (”Food, Inc”, 2008 m.), prisiskaičius apie visokias ligas sukeliančius maisto papildus ir šiaip susidūrus su ilgai trunkančiu plaukų slinkimu nusprendžiau pasistengti maitintis sveikiau. Nežiūrėjau ar grikiai buvo užauginti ekologiškame ūkyje, bet bent jau akmenukų tarp jų nesitikėjau. Teko vaikystėje vištas šerti žvyru - esą jis gerina virškinimą. Tačiau mano dantų maudimui dėl perkąstų 2 ar daugiau akmenukų to nepaaiškinsi.

Kaip dar būnu ekologiška? Išjungdama šviesą kambaryje, kuriame nieko nėra arba pakanka šviesos, sklindančios pro langus. Naudodama energiją taupančias lemputes. Užsukdama vandenį vonioje kol muiluoju galvą ar valausi dantis.

O kaip tu būni ekologiškas?

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (7) | “Apie ekologiją.”

  1.   Bonita Buck rašo:

    We feed the world (2005 m.) – Kiekvieną dieną, kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui, kad išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu vienas ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemų dėka bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) išaugintų daržovių – tai sukelia vandens stygių šiame regione. We feed the world pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją – ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jean’u Ziegler’iu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“ . We feed the world yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimų transportavimų sunkvežimio vairuotojus, apie korporacijų vadovus, apie prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduojant realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis .

  2.   Helen G. Chase rašo:

    Įdomus straipsnis, dar įdomesni komentarai :)Liko neaptarta, kad aplinkai apskritai labai žalinga gyvulininkystė (gyvuliai suėda tiek, kad užtektų pamaitint kelis kartus daugiau žmonių nei iš to gyvulio mėsos, o kur dar fekalinė tarša.. kai galvoji apie karvytes, tai dar nieko, o kiaulių fermos..).Vegetarizmas - išeitis?Bet jei mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai maitinosi mėsa ir tai būtina mūsų klimato požiūriu? Papildyti savo racioną cheminiais papildais? Čia dar platesnė sfera. Vitaminai būtini, nes maiste jų vis mažiau arba išvis nėra ir t.t.Atsiprašau, kad taip sutrumpinau visas mintis, bet gal suprasit, ką turėjau omeny :)O šiaip iš savo patirties galiu pasakyt, kad sveiko maisto ieškojimas užima labai daug laiko.Kad ir duonosirzaidimu pavyzdys su silke. Mane irgi dažnai tas pats ištinka, taip ir neišsirenku visus indelius išvarčius. Gaminti iš šviežios žuvies (juk ji tokia reikalinga organizmui!)? Ir kurios: lašišos, kuri neaišku, ko daugiau turi: naudingų ar žalingų medžiagų?Beje, kai pradedu galvot, kad gal visai neblogai maitinamės, paskaitinėju http://www.homosanitus.lt ir nusvyra rankos.. Norisi galvot, kad ten irgi perlenkta lazda, bet kas čia žino.

  3.   Mel Bowers rašo:

    Šių metų birželio 1 dieną, po daugiau nei 8 metų, kuriuos praleido kalėjime, JAV į laisvę bus paleistas jau 79-erių sulaukęs daktaras Džekas Kevorkianas. Tikriausiai turėtumėte jį prisiminti, o jei ne – tai buvęs patologas, kuris aktyviai propagavo eutanaziją , ir ne tik žodžiais. Į kalėjimą jis pateko už tariamą vieno Mičigano valstijos piliečio nužudymą, o tai ir buvo ne kas kita, kaip eutanazijos aktas. Buvo ir daugiau atvejų, kai mirties daktaras tiesiog palikdavo jo savotiškos pagalbos sulaukusius žmones ligoninių priimamuosiuose arba net motelių kambariuose, kad juos vėliau surastų kiti. Džekas netgi buvo išradęs specialų prietaisą, suleidžiantį mirtinas dozes nepagydomai sergantiems. Jo veikla, suėmimas ir su tuo susiję įvykiai visuomenėje sukėlė labai aršias diskusijas visame pasaulyje – ar įteisinti savanorišką nusimarinimą padedant gydytojui, ar viskas turėtų būti “dievo rankose” ir pan. Vis dėlto, po aštuonerių metų, praleistų kalėjime, išėjęs į laisvę buvęs gydytojas ras tik vieną JAV valstiją, kurioje eutanazija buvo legalizuota. Tai Oregonas. Čia mirtinai sergantis pacientas turi pateikti vieną raštišką prašymą mirtinai injekcijai bei du žodinius. Nuo 1997m., kai įsigaliojo tai reglamentuojantis įstatymas, beveik 300 žmonių pasinaudojo galimybe “numirti garbingai”. Iš 46 per praeitus metus šitaip mirusių, didžioji dauguma sirgo vėžiu, o jų amžiaus vidurkis siekė 74 metus. Kai kurios JAV valstijos taip pat suinteresuotos tokios praktikos įteisinimu, tačiau idėjos priešininkų gretos taip pat yra gana gausios. Visi sutaria tik dėl vieno – turi būti imamasi visų įmanomų priemonių, kad mirtinai sergančiam pacientui netektų kentėti didelių skausmų. Tuo tarpu ponas Kevorkianas per savo atstovus pareiškė, kad išėjęs į laisvę nenustos kalbėti apie eutanaziją, tačiau nebepažeis jokio įstatymo, bei neteiks savo blogai pagarsėjusios pagalbos pacientams.

  4.   Jannie R. Bird rašo:

    We feed the world (2005 m.) – Kiekvieną dieną, kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui, kad išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu vienas ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemų dėka bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) išaugintų daržovių – tai sukelia vandens stygių šiame regione. We feed the world pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją – ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jean’u Ziegler’iu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“ . We feed the world yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimų transportavimų sunkvežimio vairuotojus, apie korporacijų vadovus, apie prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduojant realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis .

  5.   Sung Luna rašo:

    Oi, iki 2011 dar tikrai daaauug laiko!Nepasakyciau, kad mes daug keliave. Na, bet pagal mano amziu ir galimybes, tai gal ir puse bedos.O del tokiu nameliu, tai as puikiai zinau apie ka Tu, bet bent jau as Havajuose tokiu nemaciau. Jie tikrai yra Maldyvuose, gal dar Bahamuose. Bet Havajuose neteko matyti, todel nenustebciau jei ir nebutu. Gali paziureti One and Only , ten gana brangus kambariai, bet labai grazu man pasirode, ir jie neturi viesbucio Havajuose. Pvz, renkantis Oahu sala, kas cia ir yra tema, tai ten pagr. Honolulu papludimys Waikiki, tai is vis kone dangoraiziai tie viesbuciai, pvz Hilton Villige, ar dar tos visos zymios viesbuciu grupes.

  6.   Get Smart rašo:

    Nuoširdžiai dėkoju už pasvarstymus. Norėjome pakliūti į Jėzuitus. Šiek tiek pritrūko sėkmės ar gal dar kažko :( Kai kuriems silpnesniems klasiokams pavyko įstoti, o mano dukrai, kuri tikrai gerai mokosi - ne. Bet net ir tokia patitis, mano manymu, yra vertinga. Ji parodė vaikui, kad norint kažko pasiekti, neužtenka tik norėti, reikia labai dirbti.O aš norėčiau, kad vaikui būtų pakankamai nelengva mokytis. Kai šalia - visi mokiniai yra stiprūs, manau, ir motyvacija daug aukštesnė siekti atitinkamo rezultato. Juk geriau būti vidutininškam tarp stiprių, nei geriausiam tarp vidutinybių.Pasidomėsiu Žirmūnų mokykla, apie kurią girdėjau gerų atsiliepimų. Jautri vieta - vokiečių kalba. Jis dėstoma mažiesiems vos 2-3 mokyklose. Tad pradedu galvoti ir apie privačią mokymo įstaigą, kur toks klausimas galėtų būti kažkaip lanksčiau sprendžiamas. Viena, kas mane baugina - privačiose mokyklose vaikai nesusiduria su realia visuomenės socialine sandara. Ten juk nebūna vaikų iš jautresnių gyventojų sluoksnių. Bijau, kad mokinukams gali formuotis iškreiptas suvokimas apie visuomenę. Ko pasekoje, jie realiai bus nepasiruošę gyventi, kurti ir mokytis realioje terpėje. Gal aš klystu? Kažkodėl tikiu, kad Odeta gali turėti vertingos patirties šiuo klausimu.

  7.   Irwin B. Manning rašo:

    Eiga:1. Įeikite į Varrocko centre esančią palapinę ir pasikalbėkite su Gypsy Aris ir sutikite, kad ji jums išburtų ateitį už kelis gp. Beburiant ji labai išsigąs ir papasakos, kad vėl grįžta Delrith ir kad mato jus nugalint jį. Tuomet ji jums papasakos apie vieną žmogų, kuris jau prieš kelius šimtmečius buvo jį sunaikinęs. Pasižiūrėję įdomią ištrauką paklauskite koks buvo tas užkeikimas, kuris įkalino Delrith ir jį nusirašykite.

Rašyk komentarą